Senyvas žmogus turėjo seną asilą. Vieną dieną asilas įkrito į nusekusį, bet gilų šulinį. Vargšas gyvulys bliovė visa gerkle, o šeimininkas svarstė kaip jį iš ten ištraukti.
Galiausiai nusprendė, kad asilas jau visiškai nukaršęs, o išdžiūvusį šulinį jau seniai laikas užpilti žemėmis.
Ryžosi senąjį asilą ten palaidoti. Sukvietė kaimynus į pagalbą; visi čiupo po kastuvą ir ėmė berti žemę į šulinį. Asilas užbliovė kiek tik jėgos leido.
Netrukus didžiulei visų nuostabai bliovimas šulinyje nutilo.
Šeimininkas pažvelgė žemyn, manydamas, jog gyvulys nugaišo, tačiau išvydo neįtikėtiną reginį: kaskart, kai į šulinį būdavo įmetama lopeta žemių, asilas jas mindė kanopomis. Šeimininkas su kaimynais toliau bėrė žemę į šulinį, o asilas ją trypė, suformuodamas vis aukštesnį kalnelį, kol sugebėjo iššokti lauk.
Gyvenimas niekada nesiliaus mėtęs mums ant sprando lopetų žemių ar kokoso riešutų, tačiau sugebėsime išsiveržti iš šulinio, jei pasiraitosime rankoves. Kiekviena problema mums suteikia galimybę žengti žingsnį į priekį, kiekviena problema turi išeitį, jei tik nenuleidžiame galvos...
Bruno Ferrero „Mes turime sparnus“
Atom Feed (xml)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą